Po dešimties metų kartu. Ar vis dar įmanoma aistra?

Įsimylėjau... Akys blizga, šypsena nedingsta nuo lūpų, pilve drugeliai plazda, energija liejasi per kraštus. Mintys – kaip ligonės ar apsėstosios: neišeina galvoti apie nieką kitą, vien tik apie jį: „Kur jis, laukiu nesulaukiu žinutės, kaip greičiau susitikti, kaip norisi paliesti, apkabinti, prisiglausti.“ Valdo troškimas praleisti kiekvieną gyvenimo akimirką kartu, atsigriebti už tą laiką, kai net nebuvote pažįstami, užvaldyti dabartį ir ateitį, kartu kurti ir laimėti, džiaugtis ir mylėtis. Jis irgi jaučiasi taip pat. Todėl tęsinys galėtų būti visiškai nuspėjamas: vestuvės, artimųjų apsuptyje paliudijant amžinąją dabartinės aistros išraišką, arba sprendimas gyventi kartu, tik vienas kitam liudijant apie savo jausmų tęstinumą. Vienaip ar kitaip, po tokios pradžios lyg ir turėtų sekti pasakiškas tęsinys „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“.

Susižavėjimas, geismas, prieraišumas
Meilė įdomi ne tik poetams. Daugybė mokslininkų bando išnagrinėti, išskaidyti, išsiaiškinti tą tik žmonėms padovanotą paslaptį. Bando susieti cheminius procesus, vykstančius žmogaus kūne su jo elgesiu, su santykiais. Indianos universiteto mokslininkė Helen E. Fisher meilės pradžia vadina geismą, seksualinį potraukį, kurį jaučiame pamatę mums žavų, patrauklios išvaizdos priešingos lyties atstovą. Ir tai atsiranda dėl gamtos nulemto mūsų instinkto daugintis ir taip pratęsti savo giminę. Seksualinį potraukį sukelia lytiniai hormonai – testosteronas ir estrogenai. Anot mokslininkės, gali būti, kad geismas net nėra įsimylėjimo sąlyga. Žmogus tiesiog trokšta patenkinti poravimosi instinktus.
Po pirminio geismo impulso pajaučiamas susižavėjimas, tas laikas, kai negalite atplėšti vienas nuo kito svaigių žvilgsnių, kai negalite galvoti nieko kito, kaip tik apie savo aistros objektą, kai nuobodi kasdienė darbo diena teikia laimės tiek pat, kiek atostogos saulėtame pajūry. Ir smalsuoliai mokslininkai teigia, jog nieko čia keisto, nes tai – tik adrenalino ir dopamino išdaigos. Iš pradžių organizmas į įsimylėjimą reaguoja kaip į stresą ir išsiskiria specifiniai hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Todėl sutikus geismą keliantį žmogų, kūnas sureaguoja lygiai taip pat, kaip į avarinę situaciją kelyje, – jus išmuša prakaitas, kaip pasiutusi ima daužytis širdis ir džiūsta burna. Helen E. Fisher tyrė ką tik įsimylėjusių žmonių smegenis ir rado, kad jose žymiai daugiau dopamino, lemiančio malonumo pojūtį, skatinančio testosterono gamybą, kuris valdo tiek moterų, tiek vyrų seksualinį potraukį ir aistrą. Įsimylėjimo laikotarpiu hormonų išsiskiria daug, jų sukeliami efektai reikalauja energijos taip pat daug. Ir gamtos taip jau patvarkyta, kad šie procesai negali tęstis amžinai, o tik tiek, kiek reikia. Tada audringoji hormoninė fazė pereiną į kitą, ramesnę, prieraišumo fazę. Palaikyti tvirtus savitarpio ryšius ir malonumus miegamajame šiuo etapu vėl padeda hormonai – oksitocinas ir vazopresinas. Oksitocinas – žinduolių hormonas, nuo kurio priklauso pieno gamyba žindymo laikotarpiu. Mokslininkai teigia, kad būtent šis hormonas suartina. Įdomu, kad po sekso išsiskiriantis kitas hormonas, vazopresinas, taip pat labai svarbus šeimos santykių tvirtumui. Aistra ir geismas vaidino didelį vaidmenį santykių pradžioje, o po kelerių metų jie užleidžia vietą pagrindiniam darbui – bendro gyvenimo kūrimui. Žinoma, kaip šiais laikais visais kanalais teigiama, atsidavę partneriai turėtų mylėtis kažkokį žurnaluose pateikiamą kartų per savaitę skaičių ir netgi tuo mėgautis, nes seksas dėl vaikų – jau tolima praeitis. Bet aistra ir seksas – ne visai tas pats, o, atšventus įkurtuves ir net paskyrus atskirą kambarį vaikams, liepsningas, gašlus, lengvabūdiškas, aistringas pasimylėjimas tampa retenybe. 

Santykių lūkesčiai
Dar visai neseni laikai, kai santuoka ir geismas buvo nesuderinami dalykai. Šios dvi gyvenimo sritys neturėjo nieko bendra. Santuoka garantavo tam tikrą finansinį saugumą, padėtį visuomenėje, giminės pratęsimą, visos būties stabilumą ir gyvenimo aiškumą. O aistros žmonės dažniausiai ieškodavo už santuokos ribų, jei išvis ieškodavo. Santuoka su geismu susieta gal tik XIX amžiaus pabaigoje, kai literatūroje vietą rado romantiškoji meilė. O dar po kelių dešimtmečių seksas ir su juo susiję didžiuliai lūkesčiai ar bent jau vaizdas, kad taip turėtų būti, santuokoje užėmė svarbiausią vietą. Prasidėjo malonumų amžius, seksualumas tapo pagrindiniu tarpusavio intymių santykių rodikliu, o lytinis pasitenkinimas – tiesiog privaloma būtinybe. Ir atsirado daugybė nelaimingų, savo poreikių nebepatenkinančių žmonių, nusivylusių, kad jų meilė ir seksualinė trauka partneriui, pagyvenus tam tikrą laiką kartu, nuslopo ar visai dingo.
Laikui bėgant, poroje gyvenantys žmonės vienas kitam ima jausti didesnį intymumą, stipresnį prieraišumą, bet, žmogų vis geriau pažįstant, mažėja paslapties, nežinomybės, neapibrėžtumo, kas iš pradžių taip labai jaudino ir vertė širdį plakti smarkiau. Šiais laikais, kai poros nebesijaučia taip smarkiai sukaustytos griežtų „vienas partneris – visam gyvenimui“ normų ir nebijo nutraukti netenkinančių santykių, gebėjimas išsaugoti geismą ir aistrą yra ypač svarbus tolesnei santykių raidai.
Psichoterapeutė Esther Perel teigia, kad skirtumą tarp aistros ir meilės pastebėti nesunku atlikus nedidelį pratimą: viename stulpelyje surašykime visus žodžius, kurie asocijuojasi su aistra, o kitame – tuos, kurie siejasi su meile. Anot Esther Perel, didesnioji žmonių dalis aistrą apibūdina tokiais žodžiais: paslaptis, karštis, galia, jaudulys, nežinomybė, virpulys, o meilę sieja su pasitikėjimu, komfortu, stabilumu, rūpinimusi, švelnumu. Tai gali tapti puikiu atspirties tašku galvojant apie aistrą, geismą ir meilę, kurie yra būtini geriems poros santykiams ir tų santykių evoliucijai. 

Ar pastovumas ir nežinomybė suderinami?
scaras Wilde‘as rašė, kad šiame pasaulyje yra tik dvi tragedijos. Viena – negauti to, ko trokšti, kita – gauti. Tie, kurie susieti ilgalaikiais santykiais, gali paliudyti, kad kasdienybė atkakliai kaišioja pagalius į ratus, ir kas ginčytųsi, kad neplautų indų krūva kriauklėje, vaikų namų darbai ir būreliai, nevalyti langai skamba ne taip jaudinančiai, kaip austrės su šampanu, trumpa suknelė ar flirtas klube... Kai gyvename kartu, kai jau „turime“ tą kadaise geistą ir norėtą, aistringai išsvajotą ir išmylėtą žmogų šalia savęs kasdien, užkariautojo paslaptys palengva užleidžia vietą pasyvumui ir viskam, kas patogu ir paprasta. Ar jaučiamės artimi su žmogumi, su kuriuo gyvename? Ar į klausimą apie meilę atsakytume teigiamai? Tikėtina, kad taip. Bet ar jaučiame jam stiprią aistrą? O tai jau kitas klausimas, ir atsakymas, tikėtina, būtų kitas.
Paslaptis, nežinomybė yra neatsiejama visų santykių dalis, ir nors santykių pradžioje mus tai labiausiai ir jaudina, vystydami santykius, bandome kuo labiau sumažinti nežinojimo ir paslapties kiekį, visais įmanomais būdais stengdamiesi priartėti prie partnerio. Ir po kurio laiko gyvenimo kartu įsivaizduojame, kad apie savo parnerį žinome viską, kad „pažįstame jį kaip nuluptą“, žinome, ką jis galvoja, žinome, kad neišduotų, kad nesusirastų kažko kito. Net pasiryžę sakinius pabaigti už partnerį, nes... juk vis tiek žinome, ką jis nori pasakyti. Patys savo pastangomis ištriname didžiausią dalį to, kas mus jaudino ir kurstė aistrą.
Amerikiečių psichoterapeuto Marko Epsteino nuomone, geismą palaiko nusiteikimas puoselėti nežinomybės paslaptį. Kai susiduriame su partnerio kitoniškumu, galime išsigąsti, galime nuduoti, kad nieko čia keisto, arba galime smalsiai pažiūrėti į tas jo savybes. Galime sau leisti manyti, kad apie partnerį žinome viską, o galime priimti jį kaip didžiausią paslaptį, išlikti atviri, atsiverti potyriams ir taip palikti sau galimybę sužinoti daugiau. 

Ko vertos fantazijos?
Seksualinės fantazijos, ko gero, labai seniai egzistuojančios mūsų galvose, krikščionybės buvo laikomos nuodėme, o net ir šiuolaikinė psichologija kurį laiką į jas žiūrėjo kreivai, kaip į iškrypimą, būdingą nepatenkintiems ir nebrandiems asmenims. Dabar taip pat žmonės dažnai mano, jog tai nenormalu ir „nesveika“. Juk argi „sveika ir normali moteris gali įsivaizduoti, kad ją prievartauja kiti vyrai ir jausti malonumą“?
Po truputį požiūris į seksualines fantazijas keitėsi, ir šiais laikais erotinė vaizduotė laikoma natūralia sveiko suaugusio žmogaus seksualumo dalimi. Psichologo, psichoanalitiko Michaelio Baderio teigimu, erotinio proto šventykloje galime saugiai atsikratyti kankinančių draudimų ir baimių. Fantazijos leidžia praplėsti ir nutrinti ribas, kurias užbrėžia mūsų pačių sąžinė, išmoktos normos, kultūriniai ar mūsų įvaizdžio ypatumai.
Jei nedrįstame prašyti, įsivaizduojamas partneris ar partnerė mūsų poreikius sužino anksčiau, nei pasakome. Jei bijome savo pačių agresijos, fantazijose galime rodyti galią nesibaimindami, jog ką nors įskaudinsime. Jei partnerė vengia mylėtis, vaizduotėje ji gali tapti tiesiog nepasotinamai geidulinga moterimi. Jei stokojame saugumo ir patrauklumo, mėgstame įsivaizduoti, kad mums neįmanoma atsispirti. Fantazijos – tai kartu ir problemos išraiška, ir jos sprendimas. Tai tik mums priklausanti aistros prisotinta erdvė, kurioje kaustanti baimė gali virsti begėdiškumu, o gėda – smalsumu. Fantazijos apie mus atskleidžia tokių dalykų, apie kuriuos kitaip sužinoti būtų tiesiog neįmanoma, jos parodo apnuogintą mūsų prigimtį ir savaip perteikia stipriausius troškimus.
Vis dėlto žmonės nėra linkę atvirauti apie savo slaptas svajones net su partneriais. Ir nors šiandien kalbėjimas ir atsivėrimas partneriui yra itin aukštinami, nesame labai linkę pripažinti, ką iš tiesų galvojame. Jei patys tylime, tylės ir kiti. Nes seksualinėmis fantazijomis dažniausiai mėgaujamės vienumoje ir nežinome, kaip daro ir ką galvoja kiti, negalime savęs palyginti ir nustatyti, normalūs esame ar ne. Juk būti kitokiems ir nukrypusiems nuo normos bijome. Todėl ir tylime. Gal lengviau būtų pasipasakoti, jei erotinės vaizduotės piešinys atitiktų mūsų įvaizdį. Galvotume, kad nieko baisaus pasakoti, jei švelni žmona įsivaizduoja rožių žiedlapiais nubarstytą meilės guolį ir mylimą vyrą, ragaujantį nuo jos kūno tekantį medų. Bet dažniausiai jaudina tai, kas prieštarauja mūsų norimam įvaizdžiui arba vertybiniams įsitikinimams. Feministė, įsivaizduojanti ją valdantį ir užvaldantį agresyvų vyrą. Aistros išsiilgęs sutuoktinis, įsivaizduojantis, kad aistringai mylisi su porno žvaigžde. Ir galvojame, kad tokios gašlios mintys reiškia, jog su mumis kažkas ne taip, nes juk negali būti tokios fantazijos būdingos laimingai, mylinčiai moteriai...
Seksualinės fantazijos skiriasi nuo kitų svajonių. Jei sakome, kad svajojame aplankyti Australiją, tai, ko gero, tikrai norime būtent ten ir atsidurti. Tarp tokių norų nėra jokių povandeninių srovių. Bet erotinės fantazijos – visai kas kita. Nebūtinai norime iš tikrųjų patirti tai, ką įsivaizduojame. Tai apsimetinėjimas, spektaklis, o ne tikras įvykis ar net nebūtinai tikras troškimas.
Kai kurios poros mielai dalijasi erotinėmis fantazijomis ar net jas išpildo, suvaidina, nes tai jas jaudina. Bet ne kiekvienam tai patiktų. Apie tokias fantazijas galima ir nekalbėti – tylėjimas netrukdo įsivaizduoti. O kviestis partnerį į savo erotinio pasaulio užkaborius kartais ir rizikinga. Slaptos erotinės fantazijos, ištrauktos į dienos šviesą, partneriams gali sukelti įvairių reakcijų. Vienus jos jaudina ir užveda, o kitus trikdo ir gniuždo, todėl prieš atviraujant tokiomis temomis reikia gerai pagalvoti. Savo erotiškumo tyrinėjimas nėra tas pat, kas jo viešinimas. Kultūriniai erotinės fantazijos tabu tokie stiprūs, kad dauguma žmonių susigėsta ir sunerimsta vien pagalvoję, kad reikės apie tai prasitarti. Tačiau erotiniai vaizdiniai gali mums padėti pažinti save, suprasti, kokio sekso ar kokių emocijų trokštame, ir palaikyti susidomėjimą savo seksualumu. Kas, savo ruožtu, padės išlaikyti ir geismą poroje. 

Artumas slopina aistrą?
Įprastai manome, kad kuo artimesnis žmogus, tuo laisviau su juo jaučiamės mes patys. Taip, geismą palaiko ir artumas, bet kad patirtume seksualinį malonumą, būtina ir atsiriboti, pabūti egoistais ir susitelkti į stiprėjančius savo pojūčius. Esther Perel nuomone, įsitikinimas, kad egoizmas kenkia meilei, kai kuriems žmonėms trukdo pajusti malonumą. Susidaro įspūdis, kad jei leisime džiaugtis savo paties pojūčiais, susitelksime tik į juos, nukentės mūsų partneris. O to juk jokiu būdu negalima leisti, juk šitaip rėkia visi patarimų straipsniai. Išeina taip, kad žymiai lengviau pajusti seksualinį malonumą su žmogumi, kuris nėra nei labai artimas, nei taip labai mums rūpi, kaip artimas partneris. Anonimiškumo pojūtį, leidžiantį laisvai patenkinti egoistinius poreikius, teikia ir pornografija, virtualus seksas.
Kodėl poros nejaučia aistros? Atsakymai galimi įvairūs, bet dauguma žmonių kaip pagrindinę priežastį nurodytų artumo trūkumą. Tačiau, pagalvoję geriau, veikiausiai sutiksime: per didelis artumas seksualinę trauką gali kaip tik sumažinti.
Gundymo meną daugybę metų tyrinėjęs ir jį išsamiai aprašęs Robertas Greenas teigia, kad lengvas grobis žmones domina menkai – mus traukia tai, ko negalime gauti, kas atrodo beveik pasiekiama, bet vis išslysta iš rankų. Viliotojai žino: jei agresyviai patys vaikysimės partnerį, didinsime tikimybę jį nubaidyti. Todėl, anot autoriaus, pagrindinis galios įrankis, norint sukelti aistrą, yra ne kas kita, kaip sugebėjimas lemtingą akimirką nusigręžti ir leisti kitam sekti paskui.
Gebėjimą atsitraukti nuo mylimo žmogaus pasitikint, kad jis mūsų nepaliks, lemia tai, kiek saugūs jautėmės vaikystėje. Kuo labiau pasitikime partneriu, tuo daugiau galime rizikuoti. Žaisdami slėpynių su mažu vaiku, negalime labai kruopščiai pasislėpti. Didesnių vaikų jau nebegąsdina ir didesnis atstumas: jie žino, kad jų ieškoti ateis ir galiausiai ras, slėpimosi jaudulį keičia palengvėjimas – mane surado. Žaidimo esmė tokia – nors ir nematau tavęs, bet žinau, kad esi kažkur netoliese. Suaugusiųjų slėpynių versija – erotinis intymumas: kaip ir vaikystėje, esame drąsesni, jei mus sieja glaudesnis ryšys.
Keista, tačiau tam, kad jaustume ryšį su kitu žmogumi, tarp mūsų turi būti truputis distancijos. Žinoma, jei jos bus per daug, jausimės atitrūkę. Tačiau jei būsime visiškai susilieję su kitu žmogumi ir laikysime jį neatskiriama savo dalimi, taip pat bus sunku susisieti kokybišku ryšiu – juk tam būtinas kitas asmuo. Kaip atrasti tą subtilią artumo ir atitolimo pusiausvyrą, ko gero, yra vienas didžiausių iššūkių santykiuose. O kaip į tai žiūrėti, kiekvienas renkamės patys.