Atminties labirintais

Šiuolaikinis žmogaus tobulumo kultas reikalauja ne tik puikios figūros, idealių namų, stulbinamos karjeros ar genialių vaikų. Be viso to puiki, beveik ideali ar net fenomenali atmintis yra dar vienas tobulumo įrodymas ir ženklas, kad esi kažkuo geresnis už kitus. Ar šis siekis būdingas tik šiuolaikiniam žmogui? Tikrai ne. Žinoma, kad Julijus Cezaris, Aleksandras Makedonietis ar Napoleonas gebėjo įsiminti tūkstančius savo karių vardų ir tokia atmintimi stulbino amžininkus. Tačiau žinoma ir tai, kad šią įspūdį darančią savybę jie specialiai treniravo šiuo metu gerai žinomomis ir vis dar tebetaikomomis technikomis.

Atmintis: kas tai?
Tikriausiai įdomu būtų prisipažinti sau, kad niekada nieko nepamiršti? Taip... Ir tikrai ne vienas tyliai pasvajojame, kad jei būtų geresnė atmintis, tai išmokčiau antrą, trečią ar -nioliktą užsienio kalbą. Kaip žirnius į sieną berčiau faktus apie įvairiausias valstybių sostines, jų gyventojų skaičių ar vyriausybių vadovų pavardes. O kaip sublizgėtum cituodamas ištraukas iš Dante՚ės „Dieviškosios komedijos“ ar Shakespeare՚o sonetų...
Jei jau svajojame toliau, tai ar nebūtų jėga, jei gebėtume kaip Christopherio Nolano filmo „Pradžia“ (Inseption) herojai prisiminti, kas su jais vyksta sapnuojant sapnuose... O jei galėtume virtualiai keliauti po visą Saulės sistemą vien tik implantavus į smegenis dirbtinius prisiminimus, panašiai kaip Arnoldo Schwarzeneggerio herojus filme „Viską prisiminti“?
Fantastika, ar ne? Bet ji nėra tokia nereali, kaip gali pasirodyti, panašių galimybių gali atsirasti greičiau, nei įsivaizduojame, nes mokslininkai jau toli pažengė bandydami gerinti atmintį, ją koreguoti ar net kurti naujus prisiminimus.
Kas iš tiesų toji žmogaus atmintis, leidžianti įsiminti, išlaikyti ir atgaminti gautą informaciją? Atminties apibūdinimų yra labai daug, tačiau, ko gero, nė vieno itin tikslaus ir aiškaus.
Vienas iš vaizdžiausių aiškinimų – analogija su kompiuterine informacijos apdorojimo ir saugojimo sistema. Vadinamoji darbinė atmintis yra tai, į ką mes tam tikru momentu nukreipiame savo dėmesį. Nukreipę dėmesį į konkretų objektą, gauname labai mažą informacijos kiekį, be to, ši informacija pakinta keletą kartų per sekundę. Darbinė atmintis reikalinga, kad galėtume veikti mus supančiame pasaulyje, o trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis užtikrina, kad pasinaudotume gauta informacija, pavyzdžiui, kad nepamirštume pirmo žodžio dar nespėję perskaityti viso sakinio arba kad galėtume tekstą prisiminti kitą dieną ar net po kelerių metų, kad pažintume sutiktą žmogų ir t. t..
Nors dauguma mokslininkų sutaria, kad atminties pagrindą sudaro trys jos tipai, nėra visiškai aišku, kur yra juos skirianti riba ir kaip jie sąveikauja. Kas kontroliuoja mūsų atminties sistemą? Reikia neįsivaizduojamai daug žinių, kad susieti šiuos sudėtingus nervinių ir cheminių procesų ryšius bei suprasti, kaip žmogaus smegenys geba išsaugoti bei sukelti prisiminimus, kad visus šiuos procesus būtų galima valdyti, kontroliuoti ir jais manipuliuoti. 

Atminties ištrynimas
Pasak Cicerono, atmintis yra visų dalykų saugykla ir sergėtoja. Prisiminimai mums gali suteikti ir dažnai suteikia daug džiaugsmo. Tačiau gali tapti ir begalinių kančių šaltiniu, kaip atsitinka, pavyzdžiui, esant potrauminiam sindromui arba priklausomybei nuo narkotikų. Tokiais atvejais „ištrynus“ atmintį lyg ir galima rasti pasiteisinimą. Potrauminio sindromo kamuojamiems žmonėms nuolat iškyla traumuojami prisiminimai. Panašiai ir nuo narkotikų priklausomi žmonės niekaip negali atsikratyti prisiminimų apie narkotikų teikiamą malonumą ir trokšta vėl tai patirti. Pašalinus ar užslopinus konkrečius prisiminimus, būtų įmanoma išvengti traumuojančių emocijų ar destrukcinio elgesio.
Taigi, ar įmanoma pašalinti prisiminimus? Vieną iš įdomių tyrimų, publikuotų „Nature Neuroscience“ žurnale, atliko Marijnas Kroesas su kolegomis. Tiriamiesiems, kurie sirgo depresija ir kuriems buvo taikyta elektros šoko terapija, prieš procedūrą pasakodavo ir paveikslėliuose rodydavo jaudinamą istoriją. Po savaitės ją primindavo ir kartodavo elektros šoko procedūrą. Rezultatas – pacientai visiškai neprisiminė jaudinamos istorijos. Panašų efektą galima pasiekti ir cheminėmis medžiagomis, kaip 2013 m. įrodė Courtney Miller iš San Diego universiteto Kalifornijoje atliktas tyrimas. Ji gydo „metamfetamininius“ narkomanus, bandydama pašalinti prisiminimus, susijusius su narkotikų vartojimu.
Neuronai tarpusavyje sujungti dendritų ataugėlėmis – manoma, kad būtent taip fizine prasme išsaugomi prisiminimai. Dendritų ataugėlių tinklą palaiko ląstelinis skeletas, sudarytas iš baltymo aktino, kuris užtikrina atminties susidarymą, išsaugodamas junginius, kuriuos formuojantis atsiminimui sudaro neuronai. Aktino molekulės susijungia į ilgas grandinėles, dėl to pailgėja dendritinės ataugėlės, stabilizuojami neuronų ryšiai ir geriau išsaugomi prisiminimai. Paprastai atminties mechanizme aktino molekulės dalyvauja labai lėtai: viena molekulė atsijungia nuo viršūnės, kita – prisijungia prie pagrindo. Bet kai atmintis formuojasi veikiama metamfetamino, šios molekulės juda labai greitai.
Courtney Miller savo tyrime panaudojo gyvūninės kilmės medžiagą, kuri surenka aktino molekules taip, kad jos negali sugrįžti į ilgąsias aktino grandinėles. Kadangi molekulės atsijungia nuo viršūnės, bet prie pagrindo nebeprisijungia, visa grandinėlė suyra. Kartu suyra visa struktūra, sauganti metamfetaminui susiformavusius prisiminimus. Ypač tyrėjus domina tai, kad ši medžiaga yra itin selektyvi tam tikram atminties tipui, todėl galvojama ją tikslingai panaudoti su narkotikais susijusiems prisiminimams, o vėliau – ir traumuojantiems prisiminimams koreguoti.
2014 m. atliktame ir „Cell“ žurnale publikuotame tyrime teigiama, kad histonų deacetilazės inhibitoriai (HDACI) gali sustiprinti smegenų gebėjimą senus traumuojamus prisiminimus pakeisti naujais. Tiesa, šie tyrimai kol kas išbandyti tik su pelėmis. Iš pradžių įspėdavo garsinis signalas, o paskui jas trenkdavo elektros srovė. Kai tik pelės išmoko susieti šiuos du dalykus, išgirdusios garsą, jos apmirdavo iš baimės. Kad ir kiek tyrėjai leido vien garsą be elektros srovės, pelės niekaip nepajėgė atsikratyti baimės po garsinio signalo. Tik veikiamos HDACI jos užsimiršo ir nustojo stingti iš baimės išgirdusios tą specifinį garsą. Šie ir toliau tęsiami tyrimai rodo, kad įmanoma ištrinti prisiminimus, tačiau šiuo atveju atsiranda ir etikos klausimų. O žinant žmonių apetitą, galima tikėtis, kad jie užsimanys ištrinti ne tik traumuojančius prisiminimus, bet ir tuos, kurie tiesiog nemalonūs. Ir gal net nebūtinai sau... 

Netikri prisiminimai
Jau minėtame Christopherio Nolano filme „Pradžia“ su Leonardo Di Caprio profesionalūs nusikaltėliai, taikydami naujausias technologijas, miegančioms aukoms implantuoja mintis ir prisiminimus. Ir realybėje nuolat diegiami klaidingi prisiminimai net žmonėms nemiegant. Maža to, tokie dirbtiniai prisiminimai gali būti labai reikšmingi teismuose, kuriuose prisiekusieji patiki liudininkų parodymais, kuriais, beje, liudininkai ir patys absoliučiai tiki.
Kiekvieną mūsų veikia melagingi prisiminimai, netgi tuos, kurie kitose situacijose demonstruoja puikiausią atmintį. Tyrimų su žmogaus atmintimi atlikta daug ir įvairių. Nemaža jų dalis skirta vaikystės prisiminimams aiškinti, nes yra teorijų, teigiančių jog nemaža dalis vaikystės prisiminimų nėra tikri, jie tarsi įdiegti tėvų pasakojimų ir nuotraukų, nors patys žmonės galvoja, jog tai tikra.
Vienas skaitlingas tyrimas atliktas kaip tik vaikystės prisiminimams aiškinti. Iš tyrime dalyvavusio 6 641 žmogaus 38,6 proc. teigė, kad jų ankstyvieji prisiminimai yra iš tų laikų, kai jiems buvo ne daugiau nei dveji. Iš jų 893 žmonės teigė netgi prisimena save vos vienų metų. Mokslininkai paprašė atpasakoti šiuos prisiminimus, tada išanalizavo pasakojimus ir atskleidė tai, ką jau seniai įtarė – šie prisiminimai nėra tikri.
Apie 40 proc. žmonių ankstyviausių prisiminimų nėra tikri, nors jie to patys ir nežino. Tai kažkoks tėvų pasakojimų, nuotraukų ir vaizduotės mišinys, kuris laikui bėgant vystosi ir ryškėja. Dalis ankstyviausių prisiminimų susiję su kūdikyste ir gulėjimu vežimėlyje. Žmonės, kurių dauguma yra sulaukę vidutinio amžiaus, pasakoja prisimenantys vežimėlio spalvą, žaislus, net kaip jame jautėsi. Tačiau mokslininkai teigia, kad šie prisiminimai tėra tai, ką savo vaikams papasakojo tėvai. Negana to, laikui bėgant žmonių vaizduotė prideda įvairių jautrių detalių, kurios šiuos netikrus prisiminimus pagražina kvapais, žaisliuko švelnumo pojūčiu ar net saulės spindulių žaismu. Tuo, kad šie prisiminimai nėra tikri, tiriamieji tikėti nenorėjo. Bet tai ir yra paradoksas – žmonės iš tiesų prisimena, tik tie įvykiai netikri. Vaikų vaizduotė neįtikėtinai laki. Kai kas nors ką nors pasakoja, vaikai tai tarsi mato savo galvose. Vėliau šiuos vaizdus jie gali prisiminti. Ilgai netrunka, kol šie vaizdai tampa tikru vaikystės prisiminimu, net jei prisiminimo kilmė yra pasakojimas, o ne realūs įvykiai. Pavyzdžiui, jei kas nors penkerių metų vaikui papasakos jo „nuotykius“ iš kūdikystės, vėliau jam gali atrodyti, kad jis prisimena buvimą kūdikiu. Ir tuo jis tikės, kol mokslininkai sugriaus šią iliuziją.
Įdomų tyrimą atliko Lawrence՚as Patihis ir mokslininkų grupė iš Kalifornijos universiteto. Jie lygino 20 žmonių, turinčių puikią autobiografinę atmintį (gebančių prisiminti asmeninės patirties detales taip pat gerai, kaip ir bendrus faktus bei žinias) su kontroline 38 žmonių grupe. Atrodė, pirmoji grupė turėtų būti atspari atminties iškraipymams, tačiau išėjo atvirkščiai.
Kelias savaites tiriamieji darė specialias užduotis, kad būtų išsiaiškintas polinkis kurti klaidingus prisiminimus. Ir kiekvienu atveju gebėjimas generuoti klaidingus prisiminimus kiek dažniau pasireikšdavo puikiosios atminties savininkams, nei kontrolinės grupės dalyviams. Pavyzdžiui, kai buvo pateikiama žodžių „siūlas, adata“, „mezgimas“ seka, jie buvo linkę prisiminti matę ir žodį „virbalai“, kurio iš tiesų nebuvo.
Nobelio premijos laureatas Susumu Tonegawa sugebėjo pelėms įdiegti prisiminimus apie baimę. Komentuodama šį tyrimą Wendy Suzuky teigia, kad prisiminimus apie baimę sukūrę mokslininkai sugebėjo apgauti visą atminties sistemą.
Tai vis dėlto ar galime laisvai kurti klaidingus prisiminimus? Šiuo metu galime sukurti tik tam tikrus, nuo imituojamos aktyvavimo sistemos priklausančius prisiminimus. Tačiau teoriškai, jei suprasime pačias aktyvavimo schemas, susijusias su skirtingų atminties tipų formavimu, tuomet turėsime galimybę formuoti kokius tik nori melagingus prisiminimus. Žinoma, kol kas tai tik kelio pradžia, bet potencialas yra didžiulis. Fantastinių knygų gerbėjams jau seniai ne naujiena vienam žmogui implantuota kito atmintis ar klaidingi prisiminimai, įdiegti siekiant pasislėpti nuo priešų tardymo. 

Atminties korekcija
Naujausi tyrimai bando atskleisti, kaip sudarytos unikalia atmintimi garsėjančių savantais vadinamų žmonių smegenys. Garsiausias savantas – Laurence՚as Kimas Peekas, kurį legendiniame 1987 m. filme „Lietaus žmogus“ suvaidino Dustinas Hoffmanas. Jutoje gyvenęs L. K. Peekas mirė 2009 m. eidamas 59-uosius. Dėl pribloškiamos atminties jis buvo vadinamas megasavantu. L. K. Peekas vienu metu galėdavo skaityti abu atverstos knygos puslapius: – viena akimi – vieną puslapį, kita – kitą. Maža to, ne tik skaityti, bet ir visa, kas perskaityta, akimoju įsiminti. Jis atmintinai mokėjo 12 tūkst. per gyvenimą perskaitytų knygų ir pagrįstai buvo vadinamas vaikščiojančia enciklopedija. Be to, L. K. Peekas pasižymėjo pribloškiamais aritmetiniais gebėjimais, pavyzdžiui, sugebėdavo atmintinai susumuoti telefonų knygoje skelbiamų telefonų numerių stulpelius. Jis įsimindavo neįtikėtinus kiekius bet kokios informacijos – istorijos, literatūros, geografijos, adresų ir telefonų numerius, muziką, datas. L. K. Peekas genialia atmintimi pasižymėjo nuo 16 mėnesių, o vaikščioti pradėjo tik būdamas ketverių, suaugęs nesugebėdavo užsisagstyti sagų. Bendrojo intelekto testų rezultatai rodė, kad jo intelektas buvo gerokai žemesnis už vidutinį ir, galima sakyti, ribotas (IQ – 87).
Teisybės dėlei reikia pasakyti ir tai, kad tyrimai atskleidė, jog už mįslingą fiziologinį L. K. Peeko fenomeną atsakinga genetinė vystymosi anomalija – tam tikros smegenų struktūros, – jungties tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nebuvimas. Tai ir yra viena iš dažniausių autizmo priežasčių.
Taigi, ar galėsime mes, neturėdami jokios įgimtos anomalijos, tokią pat pribloškiamą atmintį? Ko gero, iki to dar labai toli. Visa laimė, kad yra senų gerų efektyvių atminties gerinimo būdų. Kuriami ir dirbtiniai atminties gerinimo metodai. Pavyzdžiui, Robertas Hampsonas su tyrėjų grupe iš „Wake Forest“ universiteto sukūrė specialų implantą, su kuriuo galima prasiskverbti į žmogaus atmintį, ją sustiprinti ir priversti įsiminti informaciją. Net jei žmogus turi atminties problemų, galima atrasti neteisingai dirbančius smegenų centrus ir juos apeiti, pasitelkiant veikiančias neuronų grandines. Šis implantas savanorių atminties efektyvumą pagerino 33 – 40 proc. Mokslininkai tikisi, kad šis atradimas padės kenčiantiems nuo demencijos, Alzheimerio ligos.
Alabamos universiteto mokslininkų grupė, paskelbusi savo tyrimą „Journal of Neurology“, teigia, kad didžiausią įtaką atminčiai turi fizinės sveikatos, emocinio stabilumo, streso lygio ir mitybos pobūdžio komplektas. Teigiama, kad laikantis Viduržemio jūros dietos, tai yra vartojant daug žuvų, maisto su omega-3 riebiosiomis rūgštimis, gali pagerėti pažintiniai gebėjimai. Stebėjimai vykdyti ketverius metus su 17 478 dalyviais ir rodo, kad tie, kurie griežtai laikėsi Viduržemio jūros dietos, daug geriau susidorojo su atminties testais. Riebiose žuvyse yra daug polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, reikalingų gerai smegenų veiklai. Taip pat krevetės, moliuskai aprūpina organizmą nepakeičiamomis riebiosiomis rūgštimis, neleidžia silpnėti dėmesiui. Mūsų smegenims tai puikus delikatesas. Kitas tyrimas taip pat išaiškino, kad su maistu vartojant daug omega-3 riebiųjų rūgščių, gerėja ryšiai tarp neuronų, svarbių įsimenant informaciją. Taip pat sukaupta nemažai duomenų, kad fiziniai pratimai taip pat gerina atmintį, nes aktyvina kraujotaką tam tikrose už atmintį atsakingose smegenų struktūrose.
Klaidingai manoma, kad žmogui senstant atmintis natūraliai silpnėja. Tačiau atminties blogėjimo priežastis – jos nelavinimas, netreniravimas, nuolatinis televizijos spoksojimas, protinio darbo stygius. Nėra blogos atminties, yra tik netreniruota atmintis. Jei žmogaus nekamuoja atmintį ėdanti liga, amžius visiškai nesvarbus. Kai nesimokai ar neužsiimi jokia intelektine veikla, smegenys atrofuojasi. Jos yra plastiškos, geba augti lygiai taip pat, kaip ir raumenys. Todėl jei norime turėti gerą atmintį, būti sveiko proto, smegenis reikia treniruoti. Mokslininkai įrodė, kad treniruojama atmintis gali būti beribė. O kokių priemonių imtis , kol dar neišrasti kiekvienam pritaikomi atminties implantai ar greitintuvai, kiekvieno asmeninis reikalas.