Ar įmanoma nejausti nerimo gyvenant XXI amžiuje?
Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje, mokslininkų apžvalgose, statistinių tyrimų duomenyse pasirodo vis daugiau pranešimų apie nerimą. Net ir mums, gyvenantiems Lietuvoje, toli žvalgytis nereikia – pakanka užsukti į knygyną ir apžvelgti pagalbos sau knygų pavadinimus. Seniau vienvaldis lyderis buvo depresija, o dabar ją prisivijo, gal jau net ir lenkia, literatūra apie nerimą. „Barnes & Noble“, stambiausias knygų mažmenininkas JAV, paskelbė didžiulį knygų apie nerimą pardavimo augimą – net 25 proc. šuolis 2017 birželį. „Gali būti, kad gyvename nerimastingoje tautoje“, – sausai rašoma viename pranešime spaudai.
Ar daugėja nerimo, ar auga apie jį norinčių žinoti žmonių skaičius?
Ar šis susidomėjimo pliūpsnis atspindi tikrą nerimo lygio didėjimą visuomenėje, ar žmonės tiesiog daugiau žino, o gal nori sužinoti apie nerimą? Nerimas – gana miglotas terminas, mes juo svaidomės gana plačiai ir kartais ne visai tiksliai žinome, ką slepia šis žodis. Visiškai normalu, jei mes prieš egzaminą ar darbo pokalbį jaučiame nerimą. Taip ir turi būti. Nerimas yra natūralus gyvenimo reiškinys ir jo visiškai išvengti neįmanoma, o ir nereikia, nes tai instinktyvus organizmo atsakas į grėsmę. Žmogui išsigandus, automatiškai išsiskiria streso hormonų, dėl to pradeda smarkiau plakti širdis, padidėja kraujo spaudimas, padažnėja kvėpavimas, ir organizmas tarsi paruošiamas „kovok arba bėk“ reakcijai. Tiek gyvūnams, tiek žmonėms ši reakcija padeda išgyventi gyvybei grėsmingose situacijose. Cheminiai ir fiziologiniai pokyčiai organizme suteikia papildomos jėgos arba pabėgti, arba pasilikti vietoje ir kovoti su grėsme. Nedidelis nerimo lygis mus veikia teigiamai, skatina veiklumą, išradingumą, didina motyvaciją, padeda mobilizuoti organizmo funkcijas, kurios atsakingos už dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą, taip pat padeda išspręsti kasdienes problemas. Tačiau jei žmogus nebeturi vidinių jėgų, kurios padėtų susikoncentruoti ir įveikti nerimą, gali atsirasti bejėgiškumo ir noro pabėgti jausmas. Stiprus, besitęsiantis nerimas ar dažnai pasikartojantis nerimas gali sutrikdyti normalų žmogaus gyvenimą ir gali išsivystyti įvairūs nerimo sutrikimai: fobijos, panikos priepuoliai, potrauminis streso sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, generalizuotas nerimo sutrikimas. Kiekvienam minėtam sutrikimui būdingi tam tikri požymiai, tačiau visus sieja pernelyg didelis, neracionalus ir įprastą kasdienę veiklą trikdantis nerimas, kuris paliečia įvairias gyvenimo sritis – šeimą, darbą, tarpasmeninius santykius, laisvalaikį.
Sunku įvertinti tikslią nerimo statistiką, nes keičiasi diagnostinės galimybės, keičiasi diagnozių pavadinimai ir vienos statistikos nėra. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, beveik 300 milijonų žmonių kenčia dėl generalizuoto nerimo sutrikimo. JAV apie 6,8 milijono žmonių arba daugiau nei 3 procentai šalies suaugusiųjų turi diagnozuotą generalizuoto nerimo sutrikimą.
Kita ypač paplitusi nerimo forma yra socialinis nerimas. Šiandien nerimo sutrikimai – labiausiai paplitusi psichinė problema JAV, palietusi maždaug 40 milijonų suaugusiųjų, beveik 1 iš 5 žmonių.
Ar atpažįstate save?
„Mano nerimas yra paslaptingas. Kartais jis jaučiasi kaip nematomas narvas, kuris laiko mane įkalintą ant sofos, negalintį pajudėti ir bijantį kažko, ko negaliu net tiksliai atpažinti.“ Vaidas
„Blogiausia yra tai, kad nesugebu sutelkti dėmesio, – nerimas sukelia tirštą smegenų miglą, todėl iš tiesų sunku susikaupti darbe. Nesugebėjimas susikaupti, savo ruožtu, sukelia nerimą dėl to, kaip aš atrodau kitiems žmonėms ir ką jie mano apie mano atliekamą darbą.“ Jolita
„Sunku apibūdinti tą pečius, pilvą ir smilkinius surakinantį jausmą. Jis kyla savaime, be jokios aiškios priežasties ir paralyžiuoja bet kokius norus. Tai siaubo, bejėgiškumo, nevilties, baimės ir sustingimo mišinys.“ Sigita
„Mano nerimas – kaip foninis triukšmas: gyvenu, bet visada atrodo, kad kažko man trūksta, kažko nepadariau, kažką praleidau arba kažką padariau siaubingai neteisingai.“ Robertas
„Mano nerimas reiškia, kad nieko – net pačios banaliausios kasdienės veiklos – neįmanoma atlikti be kaltės ir baimės. Aš nuolat ieškau žalos, kurią nevalingai galėčiau padaryti, arba galvoju apie katastrofas, kurios gali mane ištikti.“ Austėja
Ar mes nerimaujame labiau nei mūsų tėvai ir seneliai?
Diskusijose apie nerimą vienas pagrindinių klausimų – ar mes nerimaujame labiau, nei nerimavo žmonės, pavyzdžiui, prieš 100 ar 200 metų? Ar nerimas yra dažnėjantis reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje, kur gera psichinė sveikata – tikslas pats savaime, ar dabar tiesiog paprasčiau tai pastebėti ir gydyti? Siekiant rasti atsakymus apie generalizuoto nerimo paplitimą bei tendencijas, atlikta keletas tikrai reikšmingų didelio masto epidemiologinių tyrimų. 2017 metais „JAMA Psychiatry“ paskelbė A. M. Ruscio ir L. S. Hallion epidemiologinio tyrimo apie generalizuoto nerimo sutrikimą pasaulyje rezultatus. Tai 11 metų trukmės tyrimas, kuriame dalyvavo 147261 suaugęs asmuo nuo 18 iki 99 metų amžiaus ir iš 26 šalių. Tyrimas buvo sudėtingas, nes generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS) susijęs su nepagrįstu nerimo jausmu, o apklausiant asmenis šalyse, kuriose, pavyzdžiui, vyksta tikri pilietiniai karai, stipresnis nerimas gali būti visiškai pateisinamas ir todėl tai nėra diagnozė. Tyrimo išvadose teigiama, jog generalizuoto nerimo sutrikimas yra ypač dažnas dideles pajamas gaunančiose šalyse, nors ir pastebimas neigiamas ryšys tarp GNS ir šalių socialinio bei ekonominio statuso. Kitaip tariant, kiekvienoje šalyje GNS labiau paplitęs mažiau turtinguose regionuose. Vis dėlto GNS dažniau patiria turtingesnių šalių gyventojai, ir tai daro didesnę įtaką jų gyvenimui. Mokslininkai nustatė, kad GNS paplitimas mažas pajamas gaunančiose šalyse yra 1,6 proc., vidutines pajamas gaunančiose – 2,8 proc., dideles pajamas gaunančiose – 5,0 proc. Šie duomenys atitinka kitus tyrimus, kuriais nustatyta, kad nerimas labiau paplitęs šalyse, kuriose pažangesnė ekonomika.
2017 m. PSO paskelbtoje depresijos ir kitų psichikos sutrikimų ataskaitoje „Global Health Estimates“ pateikti psichikos sutrikimų paplitimo pasaulio regionuose įvertinimai. Palyginus depresijos rodiklius, nė vienas regionas stipriai neišsiskiria. Tačiau kai kalbama apie nerimo sutrikimus, tai jau kita istorija. Amerikos galva ir net pečiai styro aukščiau visų kitų regionų, ir šito jau nebenuslėpsi.
Ar JAV – didieji nerimautojai?
Šis klausimas sulaukia daugybės diskusijų. Galbūt tai, kad JAV pirmieji ėmė kelti nerimo vėliavas dėl nerimo visuomenėje, ir suformavo tokį požiūrį, kad šioje šalyje visuomenė labiausiai kamuojama nerimo. Ir kaip įvertinti, ar nerimas iš tiesų auga, ar žmonės tiesiog labiau linkę apie tai galvoti ir kalbėti?
Amerikos psichiatrų asociacija 2017 m. surengė apklausą, kurioje dalyvavo 1 000 JAV gyventojų. Buvo nustatyta, kad beveik du trečdaliai apklaustųjų „stipriai ar vidutiniškai nerimauja dėl savo ir savo šeimos narių sveikatos bei saugumo ir daugiau nei trečdalis tuo labiau susirūpinę nei pernai.“ Be to, tyrime atkreiptas dėmesys į vadinamąją tūkstantmečio kartą, kaip patiriančią didžiausią nerimą. 2018 m. pakartota ta pati apklausa ir nustatyta, kad nerimas padidėjo dar 5 procentais. Labai svarbu atsiminti, kad didėjantis nerimo jausmas neprilygsta nerimo sutrikimo diagnozei. Natūralu, kad įmanoma jaudintis labiau, nei jūs anksčiau tai darėte, ir nepriskirti jo liguistai psichinei būklei. Šiais laikais tam tikrose visuomenėse nerimas vertinamas ir kaip socialinis reiškinys, dažnai net skatintinas. Jei nerimas yra akimirkos melodija, prezidentas Donaldas Trumpas – tinkamas maestro. Kaip 1987 m. išleistoje savo knygoje „Art of the Deal“ teigia Donaldas Trumpas, „kontroliuojama neurozė yra bendras labai sėkmingų verslininkų bruožas“. „Aš nesakau, kad šis bruožas lemia laimingesnį ar geresnį gyvenimą, bet jis yra puikus, kai reikia gauti tai, ko nori.“ Amerikos visuomenė versli, ir jau seniai verslo ir pardavimo profesionalai panaudoja savo nerimą, kad padidintų darbo produktyvumą. Esant optimaliam nerimo lygiui, žmogus įtempia dėmesį, pradeda mąstyti daugiau savo galva ir jaučiasi energingesnis nei anksčiau. Tokiais atvejais suteikiamas vidinis impulsas veikti, ir tą impulsą teikia šiuo atveju „draugas – nerimas“. Kai kurie verslininkai atvirauja, kad nerimas nesumažėja net ir po sėkmingos dienos, nes giliai mintyse jie žino, kad sėkmė anksčiau ar vėliau gali baigtis. Taigi tam, kad sėkmė neapleistų, jie save motyvuoja nuolat ieškoti naujų verslo kelių.
Kodėl žmonės nerimauja?
Tai sudėtingas klausimas, ir, matyt, vienareikšmiško atsakymo į jį nėra ir negali būti, kaip nėra ir dviejų visiškai vienodų žmonių ar žmonių, patiriančių vienodą nerimą. Vis dėlto egzistuoja daugybė teorijų, kurios bando paaiškinti, kodėl nerimas labiau kyla vienose ar kitose socialinėse grupėse, kodėl labiau pažeidžia vienus ar kitus žmones.
Tyrimų duomenimis, turtingesnėse visuomenėse nuo nerimo sutrikimų kenčia stebėtinai didelis žmonių skaičius. Kai kurie ekspertai teigia, kad Vakarų visuomenės žmonės tampa psichologiškai jautresni, nes dabar, kai maisto ir vandens yra pakankamai, nereikia taip labai kovoti dėl išgyvenimo. Ir „nerimastingas“ žvilgsnis pasisukęs nebe į „mišką, iš kur gali išlįsti vilkas“, o į savo paties vidų. Mes įsikalinome neadekvačių reikalavimų sau kalėjime ir jaudinamės dėl to, kaip atrodome kitiems, ką kiti pasakys apie tą ar aną mūsų veiksmą, ar tobulai padarėme, ar daug pasiekėme, ar pakankamai turtingi, ar „žurnališkai“ gražūs, ar... Ir taip – be galo. Visa tai lyg ir sunku susieti su įrodymais, tačiau mokslininkai padarė panašias išvadas atlikę tyrimus.
Dešimtajame dešimtmetyje paskelbtame tyrime nustatyta, kad žmonės, kurie siekė pinigų, išvaizdos ir statuso, labiau jautė nerimą ir depresiją. Tyrime, apžvelgusiame pirmakursių požiūrio pokyčius per 40 metų, nustatyta, kad studentų, kurie „finansinį pelną“ laikė svarbiu, skaičius nuo 1960 m. išaugo beveik dvigubai, o vertinančių „prasmingos gyvenimo filosofijos kūrimą“ dramatiškai sumažėjo.
Ar galime kaltinti socialinę žiniasklaidą?
Ieškant didėjančio nerimo priežasčių grėsmingas pirštas nukrypo ir į socialinės žiniasklaidos pusę. Tikrai būtų keista, jei galvotume, kad jokios įtakos visuomenei ji nedaro, nors užtvindė mūsų gyvenimus per tikrai labai trumpą laiką – adaptuotis mes neturėjome galimybių. Dabar galime tik išgyventi pasekmes. „Facebook“ buvo sukurtas 2004 m ir šiandien, po 15 metų, daugiau nei 2,5 milijardo žmonių bent kartą per savaitę naudojasi šiuo socialiniu tinklu. Tai skamba kaip neįtikėtinas dalykas, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kad „Facebook“ yra tik vienas iš daugelio socialinės žiniasklaidos milžinų.
Tyrimų, kuriuose nagrinėjamas ryšys tarp socialinės medijos ir nerimo, yra nemažai. Pavyzdžiui, mokslininkai tyrė daugiau kaip 400 Škotijos paauglių socialinės žiniasklaidos naudojimą, miegą ir psichinę sveikatą. Išvadose teigiama, kad tų, kurie daugiausiai naudojosi socialinėmis medijomis, ypač naktį, savivertė buvo žemesnė, nerimo ir depresijos lygis – aukštesnis. Kito tyrimo metu buvo apklausta daugiau nei 1700 jaunų JAV suaugusiųjų. Tyrėjai palygino naudojamų socialinių platformų skaičių su nerimo ir depresijos lygiais. Žmonių, kurie dažnai lankėsi socialinėse platformose, depresijos ir nerimo lygis buvo aukštesnis.
Taip, tokie tyrimai rodo aiškų ryšį tarp socialinių tinklų naudojimo ir didesnio nerimo lygio, tačiau prieš mesdami „Facebook“ liūtams draskyti, turime atsiminti, kad didžioji dalis tyrimų nieko nesako apie priežastis ir pasekmes. Juk visai gali būti, kad nerimastingas žmogus siekia paguodos socialinėje žiniasklaidoje. Ir gal ne socialinė žiniasklaida sukelia nerimą, bet socialinė žiniasklaida yra tiesiog patraukli tiems, kurie jau jaučia nerimą. Galbūt nerimas verčia vartotoją dažniau bendrauti su socialine žiniasklaida? Kadangi socialinė žiniasklaida yra tokia populiari, sunku atlikti tyrimą su kontroline suaugusiųjų grupe, nes sudėtinga rasti žmonių, neturėjusių jokių kontaktų su šios rūšies žiniasklaida.
Taigi, atsakymų nedaug. Lieka tik klausimai
Ar šiuolaikinis gyvenimas tiesiog kelia daugiau streso? Ar mūsų darbai kelia didesnį stresą? Kai sakome vaikams, kad jie gali „pasiekti, ką tik nori, jei pakankamai stengsis“, ar mes juos užprogramuojame patirti nerimą? Galų gale ne kiekvienas vaikas gali būti prezidentu. Ar galime priskirti dalį kaltės šiuolaikinei žiniasklaidai, amžinai ryškiai šviečiančiam naujienų kabaretui, sakančiam, kad pasaulis yra žlugęs ir jo neįmanoma pataisyti, kad viskas mums sukelia vėžį?
Klimato pokyčiai, branduolinė apokalipsė, Ebola, paukščių gripas, atsparumas antibiotikams, vis didėjanti ekonominė nelygybė, netikros naujienos... Sąrašas begalinis. Ko gero, nerimas tikrai didėja, nes gyvenimo tempas, informacijos kiekis ir sklaidos greitis lemia, kad visuomenė, kurioje gyvename, patiria daugiau streso nei prieš 5, 10 ar 50 metų. Visą parą „veikiančioje“ aplinkoje telefono tikrinimas yra paskutinis dalykas, kurį jūs darote prieš miegą, ir pirmas dalykas, kurį atliksite, jei vidury nakties pabudę eisite į vonios kambarį. Ir dar rasite perspėjimą „dėl gresiančio uraganinio vėjo“, dėl to padažnės širdies ritmas arba imsite jausti skrandžio skausmus. Ir taip toliau suksis nerimo ratas, pastumiamas iš pradžių savanoriškai, o vėliau jau nebekontroliuojamai.
Čia buvo daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau gal paaiškėjo, kokia iš tiesų sudėtinga yra nerimo problema. Ir galbūt svarbiausia tai, kad jei jus asmeniškai kamuoja nerimas, supratote, jog nesate vienišas. Nerimautojų pasaulyje daug. Labai daug.