Kai sunku pasirinkti tarp darbo ir namų

Gal esate iš tų moterų, kurios jau ankstyvą rytą palieka namus, vedinos į mokyklą išvežamais vaikais, tačiau nepaisant ankstaus laiko, jau esate pasitempusi, dalykiška, susikaupusi. Grįžtate vėlokai vakare, be vaikų, nes jie jau seniai būna namuose. Ir įtariate, kad viską reginčios kaimynės aptarinėja: „Jei jau pareina taip vėlai, tai ką ji namuose ir suspėja – nei valgyti pagaminti, nei vaikų apžiūrėti. Vargšai vaikai, apleisti visai. O dar ir šeštadieniais ji į darbą išvažiuoja!!! O visai neseniai savaitei į konferenciją išvyko... Ir kaip jos vyras nepalieka. Vargšas tikras, neturi žmonos. Ir ką ji sau galvoja?“

Jausmų ir pasirinkimų džiunglėse
Jeigu šioje situacijoje atpažįstate save, kaip dažnai tenka jausti kaltę, kad pernelyg mylite savo darbą ir jam skiriate didžiąją savo laiko dalį, bet dėl to kenčia šeima? Kiek nerimo atsiranda pagalvojus, kad vaikai užaugs nematydami mamos ir greit jos visai nebereikės? O koks pyktis nukreiptas į save apima pagalvojus, kad esi ne tokia mama, kokia visuomet planavai būti ir kokios tavo vaikai nusipelnė?
Tokios ir panašios mintys dažnai aplanko iš pažiūros tvirtas ir energingas, aktyvias ir verslias moteris. Turtingas moteris, kurioms gyvenime nusišypsojo laimė turėti ir mėgstamą darbą, leidžiantį skleistis talentams, realizuoti save, ir mylimą šeimą, apdovanojančią supratimu, artumu ir meile.
Kai dėl nepakankamai gerai atliekamo darbo ar dėl užleistų pareigų namuose vidinis kritikas ar aplinkiniai užgraužia visiškai, moterys bando ieškoti išeičių ir savo gyvenimą surikiuoti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Dažnai moterys mėgina kuo greičiau ir kuo geriau padaryti viską iš karto. Bet bandymai viena akimi žiūrėti vaikus, o kita – į kompiuterio ekraną labai išvargina. Galų gale viskas baigiasi tuo, kad nėra efektyvumo nei vienoje, nei kitoje veikloje. Blynai sudegę, ataskaitoje pilna klaidų, nervai ištampyti. Tiesiog nuodingas mišinys! O visų įdomiausia tai, kad ir darbas yra mylimas, ir šeima brangi...
Kaip čia taip išeina, kad savirealizacijos džiaugsmas nuodija namų atmosferą, o šeimyninio gyvenimo džiaugsmai tampa kliūtimi karjeroje? Tai yra visiškai neteisinga, nes ir šeima, ir darbas yra nepaprastai svarbios gyvenimo pusės. Ir šioje vietoje norisi jausti ne kaltę, o pasitenkinimą ir vienu, ir kitu. Kaip sau padėti, kad nekankintų nei kaltė, nei nuovargis? 

Susidėliokime asmeninius prioritetus
Čia nekalbame apie kraštutinius pasirinkimus, tokius kaip „arba šeima, arba darbas“. Viskas kur kas paprasčiau. Tiesiog savo galvoje turite aiškiai paskirstyti laiką, skirtą darbui, kuomet trukdyti negali niekas, nebent namuose įvyktų kažkas tikrai labai skubaus ir svarbaus ir laiką, skirtą šeimai. Tuo laiku jokių darbo skambučių, jokių kompiuterių, jokių darbų. Šeima tokio laiko nusipelnė ir jis priklauso jiems. Turėdama savo galvoje aiškų laiko paskirstymą, pati galėsite lengviau priimti sprendimus, nekonfliktuosite su savo vidiniu aš ir gyventi taps paprasčiau. 

Būkime dėmesingi „čia ir dabar“
Reikia suprasti, kad dažniausiai priekaištai dėl to, kad „tu su manimi praleidi per mažai laiko“, susiję ne su valandų ar minučių skaičiumi tiesiogiai, o su praleisto laiko kokybe. Yra didžiulis skirtumas tarp buvimo šalia ir buvimo kartu. Jeigu mes leidžiame vakarą namuose, tačiau be perstojo mintimis klaidžiojame būsimo susirinkimo darbotvarkės eilutėmis net negirdėdami vaiko atsakymų į namų darbų klausimus, kuriuos patys beje ir uždavėme, kokia to mūsų buvimo kokybė? Ir galime prisiminti kokiu džiaugsmu švyti vaikų akys, kai kartu aptariame dienos įvykius, mokyklos sėkmes ir nesėkmes, pajuokaujame ir pasidaliname savo dienos išgyvenimais. Štai dėl tokių akimirkų ir reikia stengtis būti „čia ir dabar“. Buvimas dėmesingu čia ir dabar apdovanoja, leidžia daugiau pamatyti ir pajusti. Yra daug mokslinių tyrimų, stebinčių, kaip dėmesingumas veikia ir tiesiogine šio žodžio prasme keičia mūsų smegenis, jų aktyvumą, tam tikrų dalių tūrį. 

Fiksuokime savo sėkmes
Ką dar galima padaryti dėl savęs? Nustoti matyti tik savo trūkumus ir nesėkmes. Geriau fiksuoti tai, kas pavyko, tai, ką suspėjote ir dar pagirti save už tai. Džiaugtis savo darbu – savo kompetencija, kūrybinėmis idėjomis, sėkmėmis ir apdovanojimais. Bet grįžus namo – džiaugtis šeima. Juk niekas geriau už jus nežino kaip nuraminti verkiantį mažąjį, kokią sriubą labiausiai mėgsta dukra ir kokie palaikymo žodžiai veiksmingiausi jūsų vyrui.
Kad ir kaip mes gyvename, kad ir kokius blogus įpročius, sunkinančius mūsų gyvenimą, turime, kad ir kiek metų tai tęsiasi, šiuolaikiniai moksliniai tyrimai įrodė, kad jeigu 6–8 savaites praktikuosime naują įprotį, mūsų smegenys pasikeis ir naujas įprotis susiformuos bet kokiame amžiuje.
Taigi, bandykime, keiskimės ir gyvenkime laimingai tiek, kiek mums to reikia.